Enjoy Hurghada

Vakar vakare sėdėjau savo mėgstamoje vietoje naujojoje marinoje ir klausiausi, kaip egiptietis grojo kanklėmis. Na taip, grojo jis visai ne “sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau…”, o egiptietiškas dainas kanklėmis brazdino, ir tas kankles jie čia vadina kanoun.

Man patiko. Man visada ten patinka vakarais pasėdėti. Be to, ta marinos vieta pritraukia ir daugiausia egiptiečių. Vakar teko gal net 20 minučių aplinkui siausti, kol pavyko užkariauti beatsilaisvinantį staliuką :)

Egipte pavasarį švenčiama Sham el neseem šventė, pavasario šventė, ir jos metu aš jau antrus metus važiuoju į Suecą.
Kelionė šiais metais prasidėjo apsilankymu “stotyje”. Stovi daug senų auto, vairuotojai šūkalioja kryptis. Man tai kažkuo priminė LT autobusų stotį, kur nelegalių mikriukų vairuotojai pašnibždomis šūkalioja kryptis praeiviams. Deja, tai vienintelis būdas iš Hurgados pasiekti Suecą pačiam nevairuojant ir nevažiuojant byrančiu autobusu. Taip išsirinkome vieną aprūdijusį Peugeot automobilį, pamišusį vairuotoją ir baisius pakeleivius ir išdardėjome Sueco link. Kad geriau įsivaizduotumėte, apie kokią stotį pasakoju, ir kokios transporto priemonės jose dirba, nufotografavau tokią stotį Suece.

Vos tik išvažiavus iš “stoties” vairuotojas apsižodžiavo su savo kolega kitam automobilyje, tai teko sudalyvaut ir aptriušusių Peugeot automobilių gaudynėse. Panašiai, kaip kokiam filme „greiti ir įsiutę” tik čia egiptietiškas variantas gavosi. Jau tada galvojau išlipt lauk, bet kadangi pati to nepadariau (vairuotojas tik apsuko vieną greitą gaudynių ratą aplink stotį ir tada susitaikęs su kolega pajudėjo Sueco link) vidury dykumos manęs tas pamišęs vairuotojas vos neišmetė. Dykumoje sustojime jis “pastebėjo”, kad aš agnabėja (užsienietė) ir sumąstė, kad mano kelionė turi kainuoti tiesiog brangiau. Kadangi tam asilui nepavyko įrodyti, kad aš visai ne agnabėja ir visur aš Egipte moku vietines kainas, čia gyvenu, o pasilikti dykumoje nenorėjau, teko sutikti su papildoma kaina agnabėjai. Deja, tą žodį Suece išgirsiu dar ne kartą…

Suecas pasitiko ne ką geriau nei pamišęs vairuotojas. Jo dangų laižė didžiuliai iš degančios naftos kompanijos kylantys ugnies liežuviai. Gatvėse tarp mašinų „patruliavo” visi, kas tik norėjo. Egiptietiškas chaosas. Mane tokia ryški liepsna padangėje, tiršti dūmai, didelis karštis, tarp mašinų bėgiojantys ir į mašinas pro langus žiūrintys egiptiečiai ne juokais nugąsdino. Jau išvažiuodama iš Sueco po poros dienų nufotografavau tokį vaizdelį…

Maža to, kad Suecas pasitiko milžinišku gaisru, kai pasiekiau namus mano nosį surietė fisych (kažkaip panašiai skamba) kvapas. Tai pūdyta žuvis, mylimas egiptiečių delikatesas, valgomas Sham el neseem proga. Jį ruošė ant laiptinės laiptų atsisėdusi egiptietė. Nepykite, bet prie šito grožio net nesustojau nufotografuoti… Kvapas toks, jog aš iškart nusprendžiau, kad ir šiais metais jos neparagausiu. Iškamuota ilgos kelionės pirmą vakarą miegojau beveik kietai, tik kartais prabusdavau pasiklausyti iš mečečių sklindančių maldų dėl kilusio didžiulio gaisro. Kitą rytą išaušus pažvelgiau pro langą ir nieko įspūdingo nepamačiau. Tai tiesiog tipiškas vaizdas pro langą Suece…

Dieną praleidau laikydamasi priverstinės dietos, nes egiptiečių vis siūlomas fisych manęs nežavėjo. Tik pavakary šiek tiek užkandau naminės keptos vištienos (jei matote aukščiau foto su vaizdu pro langą, tai ant stogų Suece daug kas augina vištas), ir išlėkiau į miestą pasižvalgyti ir apsipirkti. Suecas žinomas dėl jūrų gėrybių, kurių galima nusipirkti tiesiog gatvėje. Mačiau keletą vietų, kur tiesiog pagrindinėje gatvėje pardavėjai išdarinėja kriaukles ir ten pat pardavinėja gėrybes. Aišku, kvapelis tai ne koks…

Paskutinis rytas, balandžio 16, Sham el neseem, išaušo labai gražus, na taip danguje dar matėsi tiršti naftos degėsių dūmai, o po langais vaikščiojo ant kaimyninio stogo auginamos vištos, ir gatvėse vis dar mėtėsi krūvos šiukšlių. Bet mane egiptiečiai nustebino egiptietiškais margučiais!

Sham el neseem šventės proga egiptiečiai irgi dažo kiaušinius. Tik dažai čia naudojami natūralūs. Mano egiptietės naudojo karkadė (raudoną arbatą), kuri kiaušinius nudažė pilkai, ir įvairias žoleles, kurių nudažyti kiaušiniai tapo geltoni. Tai buvo labai maloni rytinė staigmena. Dieną laukėme kitų svečių, nes turėjo vykti tikra žuvies patiekalų šventė. Beje, Suece labai daug moterų nešioja nikabą, tai rūbas, kuris dengia visą veidą ir matosi tik akys. Taigi, laukėme mes ir vienos pusseserės, kuri jį nešioja. Taigi, pagaliau ateina ta pusseserė, veidas uždengtas, tik akys matosi. Aš ją mačiusi prieš metus, tai tiksliai nepamenu, kaip ji tada atrodė. Na, aš mandagiai pasisveikinu su ja savo išmoktomis arabų kalbos frazėmis, pasiklausiau, kaip jai sekasi, kaip laikosi jos neseniai gimęs vaikutis, kodėl neatsinešė parodyti… Ir tik žiūriu, kaip iš po nikabo žybsinčios akys vis didėja iš nuostabos… Pasirodo, ten visai ne pusseserė, o tik pažįstama egiptietė, kuri manęs nei kartą prieš tai nematė, užbėgo. Ai, ką padarysi, sumaišiau, aš juk tik kartą per metus į Suecą atvažiuojanti agnabėja. Po tokių atostogų fokusų greitai suvalgiau nerealaus skonio žuvies ir suklerusiu Peugeot automobiliu išdardėjau atgal į savo Hurgadą. Po Sueco ji man atrodo dar mielesnė, europietiškesnė ir net švaresnė!

Šiandien, kovo 21ąją, Egipte mamos diena! Jau žinantiems, kokia svarbi kiekvienam egiptiečiui yra mama, lengva atspėti, kokio svarbumo tai šventė. Visą dieną sveikinamos mamos, senelės, tetos. O ir man ta proga pasisekė. Pasirodo, Egipte ta proga sveikinamos ir mokytojos :) Nes juk mokytoja - tai mama mokykloje. Vaikai neretai susimaišo ir mane pavadina mama :) Taigi, gavau ir aš šiandien sveikinimų. Ir ta proga nerealiai daug dovanų. Nuo puodukų iki piniginių ir rankinukų :) Geriau, nei per mano gimtadienį! Man patinka mamos diena Egipte :D

Turbūt specialiai ta proga balkone pražydo ir mano mažytis sodas:

Taigi, sveikinu aš jus visas mielos mamos, o ypač savo mamą, ir dovanoju jums savo pirmąjį Egipte užaugintą žiedą. Geros jums egiptietiškos mamos dienos!

Tai ką, visas šimtmetis ar ne? Atsiprašau, buvau dingusi… Vis tas egiptietiškasis bokra (rytoj)… Bet negalvokit, kad aš čia pajūryje sau gulinėjau ir egiptietiškus katinus skaičiavau. Tikrai ne. Darbai darbeliai… Mokykla, patrakėliai mokinukai. O dar ir ši žiema tikrai netinkama pajūriui buvo… Tokio šalčio tikrai nesitikėjau, su pūkine striuke vaikščiojau ir apie pirštines svajojau, namie be vilnonių močiutės megztų kojinių sėdėti negalėjau. O dabar jau kaip meškinas išsiritu iš žiemos miego ir pagaliau skelbiu pavasarį Hurgadoje!

Čia jums ir pasisveikinimą savo drebančia ranka arabiškai užrašiau: Labas, Lietuva :) Jau porą savaičių esu pasižadėjusi mokytis skaityti ir rašyti arabiškai. Galvojau, kad bus lengviau, bet kažkaip ranka nepaklusni visiškai rašant iš dešinės į kairę… dreba, pasuka ne ten, kur reikia :)
P.S. O ar matote, kur mano tos dienos atbulai bėga? Žr. nuotraukoje :D

Jau anksčiau pažadėjau papasakoti apie savo darbą Egipte. Niekada turbūt net nebūčiau pagalvojusi, kad gyvendama viename iš pasaulio turistinių miestų dirbsiu ne darbą susijusį su turizmu, kuris labai seniai mane viliojo, bet darbą, kuris yra tiesiogiai susijęs su mano turimu VPU diplomu :) O dar labiau niekada nebūčiau patikėjusi, kad toks darbas man patiks iki pat kaulų smegenų, kad aš mėgausiuosi tokiu darbu net ir tomis minutėmis, kai jau kojų nebepavelku iki namų.

Prie mano tokio keisto džiaugsmo ir pasitenkinimo tuo, kad dirbu mokytoja, turbūt labai daug prisideda faktas, kad dirbu tarptautinėje mokykloje, kurioje mes mokome pagal amerikietišką švietimo sistemą. Dirbti egiptietiškoje mokykloje vargu ar galėčiau. Egiptietiška švietimo sistema yra, mano galva, visiškai supuvusi, lavinanti nieko negalvojančius robotukus. Tarkim, pagrindinis mokymo metodas yra toks - duodi mokiniams užduotį, tada užrašai visą sprendimą ar atsakymą ant lentos, jie nusirašo, visa tai išmoksta egzaminui ir viskas. Paprasta, nereikia laužyt galvos, kaip pristatyti naują temą taip, kad jie suprastų. Bet tada tokie mokinukai išeina į gyvenimą ar į kitą mokyklą, kurioje prašo jų sugalvoti, sukurti, nupiešti, kaip jie kažką įsivaizduoja, o šie žiūri į mokytoją gailiomis akytėmis ir laukia, kol atsakymas nukris ant lentos…

Kitas svarbus mokytojos darbo Egipte privalumas yra dvigubai daugiau atostogų ir laisvadienių. Egipte gyvena tiek musulmonai, tiek ir krikščionys, taigi šioje valstybėje švenčiamos abiejų tikėjimų šventės. Įsivaizduokite, jei prie Lietuvoje turimų Kalėdų, Velykų, Lapkričio 1 ir valstybinių švenčių dar prisidėtų ir musulmoniškos šventės su savo laisvadieniais. Kas būtų? Taip, taip, dvigubai daugiau laisvadienių ir atostogų! Studijuoju savo mokslo metų kalendorių ir žiūriu, kad kiekvieną mėnesį turėsiu bent kelias dienas atostogų. O atostogos yra gerai! Kai jų yra dvigubai daugiau, tai išvis yra labai gerai! O kai per atostogas nereikia leisti pinigų, tam kad atvažiuotum paatostogauti į žiemos metu šiltesnį Egiptą, nes Raudonoji jūra yra vos už kelių minučių kelio, tai išvis yra fantastika! :)

Na gerai, gerai, ne atostogos yra pagrindinis mano darbas :) Tačiau nesiruošiu jūsų kankinti pasakojimais apie tai, ką aš mokau, kaip mokau, kodėl mokau. Geriau papasakosiu, ko aš pati išmokau iš savo mokinukų. Svarbiausias mano išmoktas dalykas yra tolerancija. Ir seniau aš buvau labai tolerantiškas žmogus, ne rasistė. Tačiau dirbdama savo darbą tai dar labiau pajaučiu, taigi dirbu tarptautinėje mokykloje. Šiuo metu savo klasėje turiu grynų egiptiečių, grynų rusų, maišytų egiptiečių su rusais, marokiečiais, malaiziečiais, italais ir dar nežinia kokiom tautybėm. Tokioje maišytoje aplinkoje geriausiai pamatai, kad mes visi esame vienodi, nesvarbu, kad mūsų išvaizda šiek tiek skiriasi. Visų mano vaikiukų akys spindi vienodai, kai parodau jiems saldainį. Visi vienodai krečia išdaigas ir paskui atsiprašydami ar prisigerindami mane apkabina. Didžiausiems rasistams kaip perauklėjamoji priemonė veiksminga būtų maniškio darbo patirtis.

Be tolerancijos skirtingoms tautoms, kultūroms, religijoms, spalvoms išmokau ir labai daug apie egiptiečių būdą. Mano mokinukai mane išmokė kalbėti egiptietiškai. Ir ne bet kaip egiptietiškai, bet ženklais! Egipto kultūroje yra daug svarbių ženklų, kurie pasako daugiau nei žodžiai. Pirmasis ir svarbiausias mano išmoktas ženklas buvo „noriu į tualetą”. Kaip tai parodyti? Vienos rankos pirštus atpalaiduoji ir tiesiog jais maskatuoji. O jei nesusipratėlė mokytoja žiūri į tave išplėstom akim, tai dar gali pridėti ir tarptautinį trypčiojimą. Tą tai garantuotai net mažiausiai arabiškai mokanti mokytoja supras. Antras mano išmoktas egiptietiškas ženklas buvo „palauk”. Tokį panaudoti taip pat lengva. Laikyk prieš save ištiestą ranką delnu į viršų. Tada visus pirštus pakelk į viršų taip, kad jie visi susiliestų pirštų galiukais. Na, maždaug taip jis atrodo. Kad būtų dar įtikinamiau, gali nustatyti atitinkamą veido išraišką ir visą delną su taip sustatytais pirštais judinti kryptimi „aukštyn-žemyn”. Niekada nepamiršiu to ženklo mane išmokiusios mokinės. Ji buvo naujokė praėjusių metų pabaigoje. Šį ženklą ji man nuolat rodydavo, kai pasibaigus pertraukai aš ją bandydavau nukrapštyti nuo supynių ir parvesti atgal į klasę :) Dar vienas svarbus ženklas yra „na palauk, aš tau parodysiu”. Vienos rankos pirštais sugriebi savo įsivaizduojamą barzdą prie smakro (čia toks lietuviškas žodis?) ir tada ja brauki žemyn, kol pirštai susiliečia pirštų galais, panašiai kaip ir „palauk” ženkle :))) Tokį ženklą mano mokinukai naudoja tik išskirtiniais atvejais, tačiau keletą kartų mačiau, kaip piktas tėvelis, pamatęs blogą rezultatą, taip rodė savo sūnui :). Vienu metu mano mokinukai pradėjo skųstis, kad tas ar anas jam/jai parodė mažąjį pirštą. O aš jiems aiškinau, na ir kas, juk čia tik pirštas, juk ne vidurinysis, kuris patys žinot, ką reiškia :) Taip jie mane kelias dienas kankino su tuo mažuoju piršteliu, kol pagaliau mano kantrybė trūko ir aš paprašiau egiptiečių pagalbos. Kiek man pavyko išsiversti, tas pirštas yra vaikiškas ženklas ir jis reiškia „aš su tavim nedraugauju, nekalbu su tavim”.

Bet tik negalvokit, kad taip mes ir bendraujam per visas pamokas vien egiptietiškų ženklų kalba. Kalbam mes angliškai, tik savo kalbą retkarčiais paskaninam įvairiausiais rankų mostais :) O susikalbam irgi neblogai, nesu nei vienam vaikui nei žodžio pasakiusi arabiškai, rusiškai, nors moku. Ar jie mane supranta? Dažniausiai, nors kartais būna visokių juokų. Kaip, pavyzdžiui, vakar per pamoką mokiau savo vaikiukus anglų kalbos žodžių, kurie dažnai pasitaiko įvairiuose tekstuose. Todėl tokius žodžius patariama mokytis mintinai, kad pažiūrėjęs vaikas iš karto suprastų jį ir perskaitytų, o ne bandytų skaityti, pvz. „the”. Taigi, pakviečiu aš vieną savo mokinuką, rusiuką prie lentos, jis kalba angliškai truputį, bet mokytis tos kalbos jam nepatinka. Paskatinimui pažadu lipduką, jei pasakys visus žodžius. Stovi, žiūri į pirmą žodį „what” ir sako „aš nežinau”. Neiškentusi baksnoju į žodį pirštu - neveikia. Dar po kelių sekundžių sakau „what” (kas). O tas nesupratęs pažiūrėjo į mane išpūstom akim, pagūžčiojo pečiais ir atsakė „nothing!” (nieko). Turbūt per pamoką tiek dar nebuvau juokusis. Kaip tokiam neduosi lipduko?

Tai va taip aš ir dirbu toje Hurgadoje. Mano darbas yra viena puikiausių mano mokyklų apie Egiptą, nes čia šią šalį pažįstu nuo pat jaunų dienų. Kasdien išmokstu kažką naujo, kasdien pavargstu, bet kasdien šypsausi net dėl menkiausių savo mokinukų pasiekimų. Be to, man šiandien buvo paskutinė darbo diena ir aš jau pradėjau savo savaitgalį. Egipte penktadienis ir šeštadienis yra savaitgalis, o sekmadienis yra pirma darbo diena. Einu, pasidarysiu savo mėgstamą sahlab gėrimą, pažiūrėsiu filmą. Gero jums vis dar artėjančio savaitgalio!

Taip vakar atrodė Tahrir aikštėje susirinkusi streikuotojų minia…

Prieš kelias dienas mano darytose nuotraukose tų protestuotojų tik saujelė buvo. Tikrai nenorėčiau šiuo metu išeiti iš Egipto muziejaus ir bandyti susirasti taksi :)

Netikėtai (kaip visada įprasta Egipte) savaitgaliui išvažiavau į Kairą. Dar važiuodama autobuse susiplanavau, kad šį kartą būtinai aplankysiu Egipto muziejų. Net gėda prisipažinti, kad per visus tuos metus aš jo taip ir neaplankiau… Tai laiko nebuvo, tai su vizos popieriais laksčiau kaip pamišusi. Vieną kartą jau net ir muziejaus teritorijoje buvau, bet į vidų nespėjau, nes laukė tokia ilga turistų eilė, aš prie durų būčiau priėjus jau muziejui užsidarant :) O šiandien aš jį pagaliau aplankiau!

Visiems rekomenduoju :) Gaila, viduje fotografuoti negalima… Vaikščiojau tarp milžiniškų senienų, sarkofagų, papirusų. Tikrai nerealu. Net ir tikras mumijas mačiau! Tikriausiai košmarai sapnuosis keletą metų :) Egipto muziejuje yra atskira ekspozicija karališkųjų mumijų, kurias galima pažiūrėti už papildomą mokestį. Žinojau, kad vaizdas nebus malonus, bet neatsispyriau smalsumui :) Ką aš galiu pasakyti, nu baisiai tos mumijos atrodo, dar kai kurios su plaukais, nagais, dantimis, iškreiptomis rankomis ir veidais. Vienas karalius žuvo kare prieš įsibrovėlius, tai taip ir matosi, mumijos galvoje skylė pramušta kardu ar kirviu. Va, kad geriau įsivaizduotumėte vaizdus, nufotografavau bilietą :)

Didelį įspūdį paliko ir Tutanchamono ekspozicija. Mačiau garsiąją Tutanchamono mumijos kaukę, kiek joje aukso! O prie jo mumijos rado net 15 auksinių žiedų, matyt, kiekvienam pirštui po vieną. Praktiškai jo ekspozicija, tai pilnas aukso kambarys. Vien jo sarkofagas visas auksinis :) Taigi, šiandien geras kelias valandas praklaidžiojau žiopsodama į Egipto istoriją, kuriai apžiūrėti reikia gal kelių savaičių :) Tada lauke prie muziejaus su kitais keliais turistais fotografavau lauke esančias istorijos vertybes.

Vaikštant po Egipto muziejaus teritoriją dar galima matyti ir pirmosios revoliucijos bangos padarinius.

Kodėl sakau pirmosios bangos? Nes revoliucija vis dar nesibaigė. Protestai vyksta ir šiuo metu, kai aš rašau šitą įrašą. Tiesą pasakius, dar važiuodami į muziejų išgirdome, kad ir šiandien planuojamas protestas. Prie pat muziejaus esančioje Tahrir aikštėje jau buriavosi protestuotojų grupės. Vaikštant po muziejų per atvertus langus vis girdėjosi garsėjantys protestuotojų šūkiai, Egipto himnas. Tuo metu, kai jau išėjome iš muziejaus, protestas, matyt, jau buvo pagavęs savo smagumą. Pardavėjai, nepraleidžiantys progos pasipelnyti, pardavinėjo Egipto vėliavas ir vėliavėles, kitokią egiptietišką atributiką. Smalsuoliai ir jaunuoliai fotografavosi protesto fone - tai tokia nauja mada Egipte, maždaug tas pats kaip feisbukinė mergičkų nuotrauka papūstomis lupytėmis. Jei neturi tokios nuotraukos dabar čia esi nemadingas :)

Tokiam šurmuly nesijaučiau labai smagiai. Nepatinka man protestai :) Supratau, kad jie nepatinka ir taksistams, kurie keikė protestuotojus išsijuosę :) Nuvažiavus toliau nuo Tahrir gyvenimas toliau teka ramiai, net nepasakytum, kad kažkur kažkas vyksta. Tik televizorius nuolat transliuoja protestuotojus.

Taigi, jei sumąstysite šiuo metu aplankyti Kairą, tiesiog privenkite Tahrir aikštės, išėję iš muziejaus nežiopsokite, o šokite į pirmą taksi ir važiuokite kuo toliau :)

P.S. Paskutinėje nuotraukoje yra seniau, maždaug tarp 1920 - 1950 metais,  viena garsiausių Kairo kavinių J. Groppi.

Keletą metų prieš išvykdama gyventi į Egiptą gyvenau beveik minutės tikslumu sudarytu kasdieniu grafiku. Kiekvieną dieną susirašydavau dienos darbus (kaip to mane mokė viename buvusio darbo organizuotų motyvacinių seminarų vedėjas) ir gyvenau nuo vieno pliusiuko iki kito. Ir tik šiandien, praėjus jau daugiau nei metams nuo mano gyvenimo Egipte pradžios, pastebėjau, kad jau gyvenu egiptietišku Bokra InshAllah (Rytoj, su Dievo valia) ritmu.

Nesakau, kad buvo lengva perimti tokį gyvenimo būdą. Tiek metų dėliojusi pliusiukus ir save graužusi, jei koks pliusiukas tą dieną liko nepadėtas, staiga atsidūriau visuomenėje, kuri taip skiriasi nuo tos europinės motyvacinių seminarų sukurtos visuomenės. Nesakau, kad ir dabar nekuriu savo mažyčių darbų sarašiukų. Kuriu, bet visi jie užrašomi mano galvoje, o ne ant popieriaus, ir prie kiekvieno darbo pridedama viena populiariausių egiptietiškų frazių InshAllah ( su Dievo valia), o jei kokio darbo nespėčiau padaryti šiandien, tai dar pridėsiu ir populiariausią bokra (rytoj). Na, ir tik nepradėkit manęs kaltinti perimtu egiptietišku tingumu. Ką patys darytumėt, jei už lango nuolat šviestų saulė, lauke būtų + 28 laipsniai su gaiviu vėjeliu, vos už penkių minučių kelio nuo namų banguotų nuostabaus žydrumo Raudonoji jūra? Tą patį, ką ir aš. Aš tuoj baigiu gerti pačios katik spaustas gaivinančias citrinos sultis, pasiimu savo skaitomą knygą ir lekiu į pajūrį. O visus susikaupusius darbus ir darbelius padarysiu vėliau, inshAllah :)

P.S. Šiame įraše jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad lietuviškų darbdavių taip giriami motyvaciniai seminarai yra tik smegenų plovimas. Svarbiausia - tokius seminarus panaudoti tinkamai. Aš pasiklausiau paskutinio tokio seminaro, susirašiau darbų sarašiuką (tiesą pasakius, užsivedžiau didžiulę darbų knygą), kurio pagrindinis tikslas, deja, buvo ne išspausti save kaip citriną, kad tik direktorius laimingesnis būtų, o mesti darbą ir po pusmečio jau gyventi Egipte :) Ir ką jūs manot, tas seminaras buvo su tokiais sėkmingais rezultatais, kad lygiai po pusmečio, planuotą dieną nusileidau Hurgados oro uoste. Jau seniai dirbu mėgstamą darbą (papasakosiu vėliau, inshAllah) ir laisvalaikį leidžiu nuostabiame pajūryje :) Taigi, bokra inshAllah ir jus darbdavys nusiųs į tokį seminarą, kurio metu suvoksite, kad asmeninė laimė yra daug svarbiau už darbdavio pelną. O jūs vis tiek visų pasaulio pinigų neuždirbsite :)

To paties jums linki ir prieš kelias dienas pajūryje sutiktas naujas, tuo metu šiek tiek išsigandęs, draugas :)

Dar seniai, seniai prieš važiuodama į Egiptą galvojau, kad čia egzistuoja tik kokie 3 pagrindiniai vyriški vardai, kaip antai Ahmedas, Mustafa, ir t.t. Daugiau apie vardus nieko nežinojau, ypač moterų. Ir dabar tam jau randu visiškai pateisinamą priežastį, čia nusistovėjusią vardų tradiciją, apie kurią ir pasistengsiu papasakoti šiame įraše.

Kai šeimoje gimsta pirmasis sūnus, būtent mama turi pasistengti jam parinkti kuo geresnį jai patinkantį vardą. Kodėl? Nes tuo vardu nuo tos akimirkos visi vadins ne tik jos sūnų, bet ir ją pačią! Ir ne tik ją, bet ir jos dukras :) Egipte yra labai nepagarbu moterį gatvėje ar kitoje viešoje vietoje pašaukti jos vardu, todėl jas šaukia sūnaus vardu. Ta pati taisyklė galioja ir jaunoms, dar netekėjusioms merginoms. Jas taip pat šaukia brolio vardu. Aš tai kai dar nebuvau apsipratusi su tokia tradicija tai galvodavau, va, jei mane gatvėje pašauktų brolio vardu, tai aš eičiau ir nueičiau net nesusimąsčiusi, kad čia mane šaukė :) O čia tai yra visiškai įprasta. Net ir šiandien parduotuvėje mačiau, kaip merginą pašaukė vyrišku, matomai brolio, vardu ir ji net nesudvejojusi atsisuko :)

Tačiau ne visada moterys turi galimybę sūnui parinkti joms patinkantį vardą… Dažniausiai berniukai šioje šalyje yra pavadinami senelio iš tėvo pusės vardu. Be to, šioje šalyje kiekvienas, net ir moterys turi po 4 vardus. Pirmas yra jų vardas, kiti vardai yra jų tėvo ir senelio ir prosenelio vardai eilės tvarka. Moterų vardas yra moteriškas, bet kiti trys einantys vardai yra vyriški, tai yra jos tėvo, senelio ir prosenelio vardai. Su tokia vardų sistema taip pat dažnai nutinka įvairiausių kuriozinių situacijų. Kaip jau minėjau, berniukams dažnai suteikiami senelių vardai, taigi, jei tiek berniukas, tiek ir jo tėvas gavo senelių vardus, tas berniukas bus kažkokiu panašiu vardu, pvz: Ahmed Mustafa Ahmed Mustafa :)

Kadangi berniukams dažnai suteikiami senelių vardai, jiems gali tekti labai senas vardas, kuris net ir pačiam vardo savininkui visiškai nepatiks. Todėl Egipte yra visiškai normalu ir tai, kad dauguma pasivadina kitais vardais, o ne tais, kurie yra nurodyti jų asmens dokumentuose. Ir nereikia galvoti, kad jie renkasi kokį nors užsienietišką vardą, kaip Aleksas as Saša (kad rusai geriau suprastų). Jie tiesiog pasivadina jiems patinkančiu arabišku ar musulmonišku vardu, o tokį jų sprendimą visiškai natūraliai priima ir jų šeimos nariai. Jie taip pat pradeda vadinti pasirinktuoju vardu :)Taigi, gali pažinoti egiptietį daugybę metų, visi aplinkiniai jį vadins vienu vardu ir tu net neįtarsi, kad tai yra tik jo slapyvardis :)

Na ir galiausiai apie pavardės keitimą po santuokos. Čia ištekėjusi moteris jokių vardų nekeičia, kaip buvo su tėvo ir visų senelių vardais, taip ir lieka. Todėl egiptiečiams atrodo nerealu, kai pasakoji, jog mūsų šalyse moteris pasiima vyro pavardę. O lietuviška pavardžių tradicija, kai moters pavardė parodo dar ir jos šeimyninę padėtį, išvis atrodo kaip didžiausia egzotika :)

Labas. Jau keletą kartų bandžiau atsakyti į tavo komentarą, bet mano pačios komentarus jau kurį laiką blogas.lt blokuoja!!! Ir kaip taip gali būti, esu pasipiktinusi :) Gal dėl to, kad iš Afrikos rašau :) Bus kokia apsauga, nes iš šio žemyno gi daugiausia pasaulį spam’o pasiekia… O aš Egipte jau metelius galima sakyti atostogauju :) Kaip kitaip pavadinti gyvenimą, kai kiekvieną dieną sužinai ir išmoksti kažką nauja, vis kažkur pakeliauji, kažką aplankai. Na ir dar mokytojauju vienoje Hurgados mokykloje :) Šiuo metu į Egiptą daug sunkiau atvykti nei man prieš metus. Reikia daugiau lėšų savų turėti, rezidentinės vizos išdavimą kiek žinau irgi pakeitė. Bet turint daug noro viską padaryti įmanoma :)